KELIŲ FORUMO 2025 PRANEŠĖJAI DISKUTAVO APIE INŽINIERIŲ PROFESINĘ SAVIVALDĄ
Sausio 25 d. Lietuvos statybos inžinierių sąjungos direktorius Robertas Encius moderavo pranešėjų diskusiją kasmetiniame Kelių forume. Nors kelių ir tiltų srityje dirbantys inžinieriai neturi atskiros profesinės organizacijos, asociacija „Lietuvos keliai“, vienijanti kelių infrastruktūros projektais užsiimančias įmones (kuriose dirba daug puikių inžinierių), yra išreiškusi palaikymą savivaldos idėjai.
Savo įžanginiame pranešime R. Encius trumpai pristatė visą spektrą neaiškumų, su kuriais susiduria Lietuvos inžinieriai, pradedant tais, kurie kyla todėl, kad žodis „inžinierius“ Statybos įstatyme tik minimas ir nėra tiksliai apibrėžtas (nei kaip konkreti pareigybė, nei kaip profesija, nei kaip kvalifikacija ar akademinis laipsnis) ir baigiant klausimais, kurios tenka spręsti formuojant mokymų programas ir organizuojant atestacijas. Kaip rodo užsienio šalių inžinierių ir Lietuvos architektų patirtis, daugelį šių problemų spręsti būtų lengviau būtent profesinės savivaldos rėmuose.
Išklausę pranešimą, padiskutuoti apie numatomą inžinierių organizacijų konfederaciją susėdo trys Kelių forumo svečiai: Aurelijus Braželis (UAB „YIT Lietuva“ infrastruktūros verslo direktorius), Mindaugas Petrauskas (UAB „Kerista“ techninis direktorius) ir dr. Juozas Valivonis (Vilnius TECH Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros vedėjas).
Į pokalbį nieko nelaukę aktyviai įsitraukė ir klausytojai iš salės: jau pirmasis diskusijos klausimas nuskambėjo iš Kelių forumo 2025 lankytojo, kuris, kaip pats įvardino, rinkosi „provokuoti“: kodėl valstybė privalomai reglamentuoja profesinę kvalifikaciją? Ar tai tikrai būtina?
Dr. J. Valivonis priminė, kad technologijos, skaičiavimo metodai, projektavimo normos nuolat keičiasi ir šiais laikais atsinaujina be galo greitai, o valstybinis reguliavimas – būdas užtikrinti, kad ir inžinierių kvalifikacija bus atnaujinama reguliariai.
M. Petrauskas pastebėjo, kad šiuo metu kvalifikacijos kėlimui privalomos vidutiniškai 4 valandos mokymų per metus – pasak jo, to mažoka, ypač jei atestate turi įrašytą daugiau nei vieną statinių grupę. Jis pripažino, kad tam tikra dalis inžinierių ir taip žingeidūs, jų nereikia versti mokytis ir domėtis naujovėmis, bet didžioji dalis mūsų – užsisukę darbuose ir reikaluose; neprivalomiems mokslams atrasti laiko sunku.
A. Braželis laikėsi nuomonės, kad perteklinis reguliavimas niekuo nepadeda. Anot jo, inžinieriai ir taip mokosi iš labiau patyrusių kolegų ir įgauna žinių vieni iš kitų, o svarbiausia – iš patirties. Jį palaikė ir iš salės prabilęs Jonas Gražys: jaunas projektuotojas nupasakojo daug kam pažįstamą situaciją, kai puikiais rezultatais baigęs mokslus, gabus darbuotojas susiduria su atestatą turinčiu vadovu, kurio sugebėjimai, nors ir patvirtinti „popieriuje“, deja, neatitinka lūkesčių ir jaunesnio kolegos visai neįkvepia. Pasak jo, priverstiniu būdu darbdavio išsiųsti mokytis darbuotojai gali būti netgi labai nemotyvuoti, todėl tobulėjimas, J. Gražio nuomone, turėtų būti kiekvieno asmeninis reikalas.
A. Braželis pastebėjo, kad nuo sugebėjimo bei noro nuolat tobulėti jau dabar priklauso ir inžinierių atlygis bei profesinės galimybės. Diskusiją moderuojantis R. Encius pakomentavo, kad atestatas, nors ir reikalingas – dar ne viskas, ir priminė apie galimybę reitinguoti kolegas STATREG sistemoje. „Verta išdrįsti ir parašyti grįžtamąjį ryšį tam, kuris dirba ypatingai gerai… arba priešingai“, – padrąsino jis.
Nors dėl reguliavimo griežtumo ir pobūdžio tiek šioje, tiek kitose diskusijose vis dar girdima didelė nuomonių įvairovė, dėl vieno dalyko sutaria kone visi inžinieriai: kvalifikacijos kėlimo mokymų programos turi keistis, kaip ir jų patvirtinimo procesas. Kelių forumo 2025 diskusijos metu ne kartą buvo išreikštas nusivylimas proceso lėtumu ir biurokratija. M. Petrauskas išsakė įsitikinimą, kad profesinei savivaldai perėmus atsakomybę už mokymų programas, jas pavyktų keisti ar atnaujinti sparčiau. Taip pat salėje skambėjo nepasitenkinimas ir reglamentuojamo profesinio tobulėjimo turiniu. „Kas tas kvalifikacijos kėlimas? Būtinai tik kursai? Juk konferencijos, dalyvavimas parodose ir kitos veiklos taip pat kelia inžinierių kvalifikaciją. Bet šie būdai nėra oficialiai pripažįstami“, – taikliai problemą įvardijo dr. Juozas Valivonis.
Vieningai sutarta ir dėl to, kad mokymų programų turinys šiuo metu labiau tarnauja teisinei sistemai ir reglamentams, nei realiems profesiniams inžinierių ir jų klientų poreikiams. Pranešėjai pabrėžė, kaip svarbu grįžti prie profesinių dalykų ir greičiau praktikoje pritaikyti naujausius mokslinius duomenis. „Jei inžinieriai patys spręstų [profesijos] viduje, mokymuose būtų svaresnio, kokybiškesnio turinio“, – įsitikinęs A. Braželis.
„Reikalavimų sistema turi būti vieninga visur. Tarp miestų, skirtingų regionų vertinimo komisijų turėtų būti geležinis susitarimas, kokie tie vertinimo reikalavimai. Logiška, kad atestavimo procesas atitektų savivaldai, kaip architektų“, – svarbų savivaldos iššūkį paminėjo dr. J. Valivonis.
„Manau, inžinierių bendruomenė pribrendo perimti šį procesą į savo rankas. Įvairius sprendimus būtų galima koreguoti greičiau nei dabar, pakeisti nuostatas; kur kas greičiau nei su ministerija. Ar kiekvienas inžinierius turėtų priklausyti kažkokiai organizacijai? Ar tai privaloma? Kas būtų su tais, kurie nepriklausys jokiai? Tą reiks nuspręsti“, – apibendrino M. Petrauskas.