Kalbamės su inžinieriumi Audriumi Čepuliu, kuris konferencijoje „Skaitmeninė statyba 2023. Vilnius” pristatė dešimtmečius skaičiuojančią Vilniaus metro idėjos istoriją.
Kas šiandien Jums atrodo svarbiausia?
Yra inžinieriai, kurie žino, kaip kažką padaryti, ir yra politikai, kurie žino, ko jiems reikia. Geras tokio bendradarbiavimo pavyzdys – Microsoft kompanija. Susitiko du žmonės: vienas žinojo, ko nori, o kitas – kaip tai padaryti. Puiki harmonija – kompanija iššovė į pasaulį. Kalbant apie metro, tokios harmonijos labai norėtųsi daugiau. Neabejoju, kad inžinieriai žino, kaip padaryti, kad metro Vilniuje būtų, tik politikai turi žinoti, ko jie nori.
Šiandien savo pristatyme skaitmeninės statybos konferencijoje kaip tik rodžiau 90-aisiais darytas nuotraukas su kai kuriomis Vilniaus gatvėmis: dar 1978-aisiais jos jau buvo pastatytos nesuvokiamo pločio ir dydžio; vadinasi, tuometiniai inžinieriai jau mąstė apie 2020-uosius ir numatė miesto, transporto srauto augimą.
Dabartiniams miesto projektuotojams palinkėčiau didesnių ambicijų ir optimizmo. Kodėl gi neišsikėlus tikslo suprojektuoti ir pradėti statyti strategiškai svarbius miesto objektus, o ne mažąją infrastruktūrą (tarkime, kokį kanalizacijos vamzdį ar vieną gražiai suprojektuotą kvartalą)? Pavyzdžiui, Šiaurinės gatvės projektas: būtų logiška padaryti tunelį, tame tunelyje atviru būdu įstatyti metropoliteno trasų kiautus; jei nenorime metro – tegu kol kas patarnauja kaip automobilinis kelias. O tunelį užpylę žemėmis, virš jo galime statyti žalią, gražų miestą, kurio infrastruktūra po žeme.
Ar trūksta vizijos, ar labiau finansinių galimybių? Galbūt kartais į ambicingesnius projektus tiesiog griežtai žiūrima per ribotų išteklių prizmę?
Institucijose dirba tikrai protingi, nusimanantys žmonės, dažniausiai jie viską gerai numato, apžvelgia ir suplanuoja, bet įtariu, kad juos kartais pristabdo būtent noras šiandien pat – kitaip tariant, per savo ketverių metų kadenciją – sulaukti pagyrų už savo nuopelnus ar vėl laimėti rinkimuose, todėl imamasi tik nedidelių projektų, kurie spėtų pasibaigti.
Kol kas idėjų, vizijos iškėlimo rolę prisiima bendruomenės, patys miestiečiai. Jie išsako savo nuomonę, tikslus. Jei susirinktų kritinė tų nuomonių masė, politikas jau būtų prispaustas į kampą ir priverstas norėti to, ko žmonėms reikia. Tiesa, negali kaltinti piliečių už pasyvumą, nes dauguma esame paskendę asmeninėje kasdienybėje.
Greta idėjos ir jos praktinio įgyvendinimo dar yra ir trečias elementas: finansai. Reikalingi ne tik vizionieriai ir inžinieriai, bet ir tie, kurie mokėtų pritraukti lėšas. Ką manote apie tai?
Suvaldyti finansus – rimtas dalykas. Norėčiau į šį klausimą atsakyti šiek tiek iš toliau. Vyrauja tokia nuostata: būtinai dalyvauk rinkimuose, kitaip tu – nepilietiškas; jei nebalsuosi, mus valdys kvailiai, ir panašiai. Mano nuomone, balsavimas – tik pirminė pilietiškumo stadija. Jei jau esu pilietiškas, man svarbu prižiūrėti, kaip mano išrinkta valdžia dirba.
Grįžtant prie Vilniaus metro idėjos – be abejo, visuomenė turi stebėti ir matyti, kas čia vyksta. Politikai neretai gali būti linkę „nueiti į kairę“, o visuomenė turėtų būti pilietiškesnė – ne tik prieš rinkimus, kai rinkėjus užbombarduoja informacija, bet ir visus metus po to stebėti, ką išrinktieji daro.
Metropoliteno projektas – geras pavyzdys. Jis galėtų būti sėkmingai įgyvendinamas, nes Lietuvos inžinieriai labai stiprūs – užsienyje gerą reputaciją turi ir jie, ir mūsų statybininkai, kurie iš Lietuvos išvažiavę padirbėti svetur paprastai parsiveža gerą vardą. Bet vilniečiai kažkaip turi parodyti, kad nori metro, o vėliau prižiūrėti, ar planas tikrai vykdomas.
Užbaikime praktišku ir svarbiu klausimu: kokias miesto gyventojų problemas gali išspręsti metro? Kuo šis transporto būdas geras ir kodėl verta jo užsinorėti savo mieste?
Yra finansinė nauda, ekonominė nauda ir socialinė nauda. Socialinė metro nauda – grynesnis, švaresnis oras mieste ir mažiau sugadintos sveikatos sėdint kamščiuose. Ekonominė nauda miestui – mažiau sudeginta degalų, mažiau sudėvėtų stabdžių kaladėlių tūkstančių žmonių automobiliuose.
Jei jus domina poveikis aplinkai – viena vertus, metro sunaudoja 10 kartų mažiau energijos nugabenti vieną žmogų kur jam reikia nei automobilių eismas, kita vertus, ta energija visai kitokia – elektros, o ne iškastinio kuro; mažiau ir išskiriamų šiltnamio efekto dujų.
Kalbant apie finansinę naudą, tai aktualiau politikams: jiems svarbu, kada šis projektas atsipirks ir koks jo atsiperkamumas, palyginus su, tarkime, autobusu (nes miesto autobusų tinklas iš esmės neatsiperka).
Gaunamos naudos iš esmės atsveria investicijas. Labai gaila, kad mūsų politikai žiūri tik į finansinę naudą, bet darant galimybių studijas, įvertinama ne tik finansinė, bet ir ekonominė nauda, kurią jau minėjau, o taip pat socialinė nauda visuomenės sveikatai. Į galutinę išvadą suformuojama visuma. Darėme apklausas, teiravomės vilniečių, kokias pagrindines problemas jie įvardytų savo mieste: kamščiai, įsidarbinimo galimybės, mokymo lygis – buvo labai daug variantų, bet visų apklausų atsakymuose visada dominavo spūstys, transporto problemos.
Ekonominio pakilimo metu, 2007 metais VGTU darė studiją: aiškinosi, kokie nuostoliai patiriami per kamščius. aiškinosi, kokie nuostoliai patiriami per kamščius. Tais metais Vilniaus transporto spūstys atnešė net 3,8 milijardo litų nuostolius (atitinkamai 1,07 milijardo eurų). Ši suma prilygstančia visam Vilniaus miesto metiniam biudžetui. Bet kadangi tai – ekonominis, o ne finansinis nuostolis, tai yra, žmonėms, o ne savivaldybei, niekas nekreipė dėmesio. Čia svarbus niuansas: ekonominė nauda žmogui – lygu finansinis nuostolis savivaldybei, nes mažiau sunaudodamas degalų gyventojas įmoka mažiau mokesčių į biudžetą, nereikia pasistatyti automobilio centre – vėlgi mažiau sumoka savivaldybei. Visi mes taupome, o savivaldybė tam tikra prasme praranda. Sistemoje užkoduotas interesų konfliktas: miesto žmonės nori ekonominės naudos, o savivaldybė – finansinės. Net sklandė juokelis, kad bet kuriai valdžiai dviratininkas yra bėdų bėda: naudoja tik dvi padangas, kuro neperka, automobilio nestato, neserga ir vaistų jam nereikia; mažina apyvartą… BVP visiškai krenta! Tikras siaubas turėti tų dviratininkų. Štai tokie paradoksai.